2015 m. rugsėjo 3 d. Rytų Europos studijų centras visus besidominčius Lietuvos užsienio politika sukvietė į Lietuvos Respublikos Seimą, kur pirmą kartą buvo suorganizuota konferencija „Kokia Lietuvos užsienio politikos tradicija ir vizija?“, skirta „Diplomatijos šefo“ S. Lozoraičio atminimui. Konferencijoje pranešimus skaitė ir savo įžvalgomis dalinosi akademikai, ambasadoriai, buvę užsienio reikalų ministrai.
Rytų Europos studijų centro direktorius (laikinai einantis pareigas) dr. Laurynas Kasčiūnas tardamas įžanginį žodį džiaugėsi, jog pavyko surinkti gausią auditoriją, kuriai Lietuvos užsienio klausimai nėra svetimi ir teigė, kad visomis išgalėmis sieks, kad ši konferencija taptų nuolatine politine platforma, forumu ir padėtų formuoti Lietuvos politinę viziją. Jam antrino ir K. Adenauerio fondo vadovė Baltijos šalyse Elisabeth Bauer sakydama, kad kalbos ir diskusijos turi vykti nuolatos. Jai garbė būti tokioje konferencijoje, nes Lietuva turėdama politinę viziją Sąjūdžio metu tuo pačiu padėjo susivienyti ir Vokietijai. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka išreiškė viltį, kad užsienio politikoje bus akcentuojamas saugumas, kuris yra pagrindinis visų politinių strategijų tikslas.
Pirmoje konferencijos dalyje nagrinėtas lietuviško tapatumo ir valstybingumo santykis su užsienio politika. Prof. Alvydas Jokubaitis LDK ir tautinės valstybės santykį prilygina monarchijai ir demokratijai. Jis teigė, jog dabartinė suvereniteto samprata yra visiškai pakitusi nuo tradicinio jo apibrėžimo. Narystė ES jam primena ATR laikus, kada sąjunga naikina tapatumą ir pamažu atsisakoma suvereno. Tinkamai neįvertiname revoliucinės praeities, perėjimo tarp skirtingų dimensijų, formuojame netinkamą tapatumą. Pasak mokslininko, susižavėjimas LDK yra toks pat didelis, kaip ir ją sugriovusi tautinė valstybė, kuri visiškai skyrėsi savo politine forma ir politikos supratimu ir pačia tauta. Turi būti skatinamas didesnis dėmesys 1918 metų nepriklausomybei, o ne LDK, kuri neformavo Lietuvos priklausomybės lygiai taip pat, kaip to nedaro ES. A. Jokubaitį stebina, kad dalinis suvereniteto praradimas dabartiniams lietuviams nereiškia nepriklausomybės praradimo, nes lietuviai jaučiasi nepriklausomi ir be suvereniteto. Mokslininkas ragina imtis veiksmų siekiant išlaikyti suverenitetą, nes netekus suvereniteto, neįmanoma laimėti nepriklausomybės.
Algimantas Kasparavičius Lietuvos tarpukario diplomatiją sulygino su kariuomene. Anot jo, ši diplomatijos išmintis kyla iš dviejų faktorių: 1) Kūrybingos, kvalifikuotos, savo kraštui pasišventusios asmenybės Lietuvos saugumo klausimais dažnai rūpinosi labiau nei kariuomenė. Krašto problematika buvo nuolatinis diskusijų objektas, kuomet nuolat ieškoma metodų kaip spręsti esamas ir būsimas grėsmes. 2) Tarpukariu buvo aktyvi visuomenė, kuri priešingai nei dabar, darė didelį poveikį užsienio politikai, efektyviai atliko nacionalinės užsienio politikos verifikacijos darbą. Nors diplomatai niekados nebuvo vieningi sprendžiant problemas, tačiau nuo 1923 m. užsienio politikos linija brėžta per didžiųjų valstybių geopolitinę prizmę. Siekta ne konkuruoti, o bendradarbiauti, kas užtikrino nacionalinės valstybės gyvybingumą. Dabartinę užsienio politiką A. Kasparavičius mato kaip užšalusią, lyginant su tarpukariu. Politinės minties sąstingis, uždarumas, baimė, nenoras, profesionalios analizės trūkumas veda į sustabarėjimą, kuris negali vesti į sėkmę.
Anot doc. dr. Aurimo Švedo, šiai sėkmei XX-XXI a. sandūroje pasiekti, visus iššūkius lemia XX a. patirtos istorijos traumos, kurios susiklostė dėl geopolitinės anomalijos, kurioje Lietuva buvo mainų objektas. Vasario 16 d. ir Kovo 11 d. prilygintina atsigavimui po klinikinės mirties. Patirtos traumos lemia, kad tauta ir valstybė suvokiama kaip istorijos produktas, kuris susideda iš apgultos tvirtovės, likimo nepasirinkimo mąstymo stereotipo. Susiformavusią visuomenę galima apibūdinti kaip likimo visuomenę, kuriai būdinga gynybinė pozicija, o ne ateities kūrimas. Tokioje visuomenėje sunku kurti savivokos strategijas. Atkūrus nepriklausomybę iškyla 4 iššūkiai draskantys visuomenę: desovietizacija, europėjizacija, globalizacija ir postmodernizacija. Vyrauja sąjūdžio laikais susiformavusios Lietuvos kaip „auksinės provincijos“ ir „postmodernios imperijos“ idėjos.
Dr. Vilius Ivanauskas apžvelgė A. Adamkaus ir D. Grybauskaitės pagrindines politikos kryptis ir principus, kuriais buvo remiamasi jų politikos metu. Svarstydamas, ką galėtų patarti S. Lozoraitis, V. Ivanauskas teigė, jog nereikia balansuoti, o turėti aiškų kelią; įžvelgti kiekvienos tarptautinės organizacijos tiesioginę vertę, įgyti stiprius sąjungininkus, juos išgryninti ne krizės metu ir be abejonės išlaikyti Baltijos vektorių. Lietuvai svarbu kurti platesnį užsienio politikos lauką, ne tik koncentruotis ties nacionalinio saugumo klausimais. Užsienio politikoje svarbu kalbėti ne tik apie didžiąsias strategijas, bet ir mažus dalykus, išlaikyti orumą bendraujant su kitų valstybių užsienio diplomatais.
Daug dėmesio sulaukė prof. dr. Egdūnas Račius, kuris pristatė E. Said orientalizmo sąvoką ir Lietuvos užsienio politiką. E. Said savo orientalizmo teorijoje aiškina, kaip europiečiai (britai, prancūzai) darė įtaką neeuropinėms visuomenėms, kodėl jie mano, „kad žino geriau už kitus“. Profesorius teigė, jog seniau jis manė, kad Lietuva apskritai neturi savo užsienio politikos, bet pastaruoju metu galima pastebėti, kad užsienio politika nebe tokia beviltiška. Pasak jo, mes tiesiog pataikaujame JAV ir kitoms didžiosioms jos sąjungininkėms. JAV prisidengdama išlaisvinimu, okupuoja vis didesnę Artimųjų Rytų teritoriją. Džiaugiamasi, kad Lietuvos užsienio politikos dėmesys orientalizmui mažėja, tuo pačiu mažėja dalyvavimas NATO misijose, profesoriui nebereikia gėdytis bendraujant su vietiniais Vidurio Rytų valstybių gyventojais, ir jaustis kad jis yra vienas iš okupantų. E. Račius kritikuoja JAV, kuri primeta požiūrį, kaip kitos valstybės turi gyventi. Baiminamasi, kad vėl gali aštrėti „ esam geresni už kitus“ retorika.
Komentuojant pirmąją dalį, buvęs užsienio reikalų ministras, A. Saudargas pabrėžė, jog dalyvavimas misijose padėjo sėkmingai integruotis ES ir NATO. Moralės kaina buvo žinoma, bet anot jo, „politika yra politika“. Šiandien moralinis svoris užsienio politikoje yra išaugęs, o lietuviai – „valstybinga tauta“. Tauta gali turėti valstybę, bet „valstybinga“ ji tampa tik per kultūrą. Kitas buvęs ministras A. Valionis teigė, jog suverenitetas nėra atiduotas, perduotos tik kompetencijos institucijoms. S.Lozoraitis, ministro požiūriu, yra sektinas pavyzdys, nes jis suprato, jog geriau eiti į konfliktą su Lenkija nei prarasti valstybę. A. Valionis pažymėjo, kad užsienio politika nėra viešieji ryšiai.
Antrojoje dalyje nuo istorijos vingių, pasukta link dabartinių realijų. Ambasadorius dr. Žygimantas Pavilionis kalbėdamas apie užsienio politiką teigė, jog trūksta reliatyvumo, pasigendama intelektualumo ir kryptingumo. Pagrindinės problemos kyla dėl to, kad nėra sugebėjimo susitarti dėl esminių gairių, nėra bendro mąstymo, ypač analitinio-strateginio. Vyrauja „split- minded“ modelis. Trūkstama politikos linijos ilgalaikiškumo, nes dabar besikeičiant valdančiosioms koalicijoms keičiasi užsienio politika. O svarbiausia pamirštamas pats reikšmingiausias valstybės elementas – žmogus. Vietoje lobio ieškojimo, turime strategiškai mąstyti ir dirbti Lietuvai.
Prof. Tomas Janeliūnas apžvelgdamas globalias geopolitines tendencijas Lietuvai grindė mintį, jog Rusija nėra varomoji tarptautinės sistemos jėga, o tik reaguoja į įvykius. Kaip pagrindinius iššūkius išskyrė ES fragmentaciją, NATO vientisumą, Artimųjų Rytų krizę, Kinijos ekonomiką, JAV- Kinijos galimą šaltąjį karą, Rytų Europos depresiją, Indiją ir Turkiją. Norint su šiais iššūkiais sėkmingai susidoroti būtina akylai stebėti neigiamas tendencijas, stiprinti vidaus atsparumą ir ryšius su artimiausiais partneriais. Kiek įmanoma daugiau remti ES ir NATO vieningumą, Ukrainą, daugiau dėmesio skirti Turkijos bei Viduržemio jūros regionui.
Ieva Gajauskaitė savo pranešime akcentavo ryšius su Lenkija. Teiginys, jog su Lenkija esame strateginiai partneriai neatspindi tikrovės, nes yra nesutarimų. I.Gajauskaitė kalbėjo, jog nepažįstame savo kaimynų, dažnai nesuvokiame kuo galime būti jiems naudingi. Tiek visuomenė, tiek diplomatai turi įdėti didesnį indėlį formuojant tinkamą Lietuvos įvaizdį.
Kalbant apie naująjį Europos koncertą, Linas Kojala teigė, kad V. Adamkaus valdymo laiku, Lietuva pulsavo regiono lyderės pozicija, o D. Grybauskaitė pirmojoje kadencijoje ambicingai siekė eiti link ES ir palaikyti jos retoriką. Šiuo metu užsienio politika vis labiau persipina su Vokietijos pozicija. Lietuva tarsi antrina jai, tačiau tai nėra pridera šaliai, kuri laiko save ambicinga valstybe.
Dr. Laurynas Kasčiūnas pristatydamas Lietuvos užsienio politikos mentalinį žemėlapį pritarė I. Gajauskaitei, jog norim ar ne, tačiau turime kalbėtis ir rasti dialogą su Lenkija, kuri palaiko gerus ryšius su Vašingtonu. Jis tiki, kad JAV vis dar išlieka esminiu saugumo garantu. Alternatyvi Šiaurės kryptis yra naudinga, tačiau ribota, kadangi mūsų mentalitetas, bei geopolitinis požiūris skiriasi. Todėl atmetama ir Finlandizacijos idėja, kuomet būtų siekiama glaudžių ar neutralių santykių su Rusija, tokių, kuriuos turi Suomija.
Apibendrinamąjį žodį sakęs dr. Giedrius Česnakas teigė, jog reikėtų remtis JAV pavyzdžiu ir turėti aiškiai suformuotas bent jau penkmečio saugumo strategijas. Konferencijoje pažymėta, jog Lietuvos politikai neįsiklauso į analitikus, todėl mūsų šalyje dažnai priimami populistiniai sprendimai, nėra formuojama strateginė vizija ir ilgalaikis nuoseklumas.
Parengė Arnas Kniukšta