Valstybės gerovė – tai mūsų savimonė, o tvari demokratija – tai nuo kiekvieno piliečio priklausantis ir dėl to ne taip lengvai pasiekiamas siekis. Kaip mūsų kiekvieno laisvė gali susisieti su Lietuvos laisve? Ir kaip gali būti įgyvendinta misija, kurios tikslas yra padaryti kiekvieno lietuvio tautinę savimonę – tiesa?
Laisvė – tiesa sau pačiam
Algirdas Kaušpėdas, vienas iš Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių, savo kalbą dispute „Misija – Lietuva“ pradėjo pabrėždamas laisvės svarbą. Pritaręs A. Kamiu žodžiams „Laisvas tas, kuris gali nemeluoti“ , A. Kaušpėdas pridūrė, kad „laisvas tas, kuris neverčiamas nesakyti netiesos ir tas, kuris drįsta pasakyti tiesą, visų pirma, sau pačiam.“
„Visada buvo ir bus keliamas didysis klausimas: kam mums reikalinga laisvė? Atsakymas paprastas – tam, kad būtume savimi!“, – teigia A. Kaušpėdas. Tik laisvės sąlygomis gali egzistuoti tauta su gerąja savastimi, o žmogus gali būti tikruoju „Aš“. „Iš tiesų, vidinės laisvės siekimas yra sunkus ir daug pastangų pareikalaujantis uždavinys“, – pasak A. Kaušpėdo, įkūnyti laisvę, pakelti savo savivertę ir pelnyti lyderystę turėtų būti kiekvieno sąmoningo žmogaus ir kartu piliečio siekis.
Kritiškas požiūris padeda kurti valstybę
Robertas Dargis, Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas, pasakoja, kad apie 1990-uosius metus į viešumą iškilo daug informacijos, kaip sovietai atėjo į Lietuvą: „KGB planuose papunkčiui buvo surašyta, kaip „įdiegti“ sovietmetį į Lietuvą : visų pirma, sunaikinti lyderius, visų antra, sunaikinti visas pilietines organizacijas, trečia, sunaikinti visus šviesulius, kurie galvoja savo protu ir patys sprendžia savo gyvenimą, ketvirta – sunaikinti visus stiprius ūkininkus, privačią nuosavybę, pamatą, ant ko stovi valstybė.“ Šie punktai, pasak R. Dargio, nuosekliai vykdomi įgyvendino tai, kas yra vadinama „zombių visuomene“ be turto, teisės, pažiūrų.
Iš esmės sovietų ideologai buvo gerai išanalizavę, kur yra tautos stiprybė. Ko šiandieną mūsų tautai trūksta, tai kad vis dar negalime iš to išsivaduoti. „Mes išsivadavome iš nelaisvės fiziškai. Dabar reikia, kad išsivaduotume dvasiškai“, – R. Dargis pacitavo per Sąjūdį pasakytus A. Kaušpėdo žodžius. Tik kūrybingi, atsakingi, kritiški žmonės gali kurti savo asmeninį, šeimos ar bendruomenės gyvenimą – kurti tvirtą valstybę.
Pralaimėjimas – nieko nedaryti
Lyderystė, patriotizmas ir pilietiškumas – šie žodžiai, pasak ekonomisto Gitano Nausėdos, turi prasmę ir emocinį būvį, jeigu tu jais tiki. Lietuviai labai greitai prisijungia prie bendruomenės, kuri atstovauja idėją, dėl kurios nėra net ko diskutuoti. Pavyzdžiui, kai krepšininkai laimi, parašai pranešimą „Facebook‘e“ ir visi džiaugiasi, o jeigu parašai tai, kas prieštaringa, kontraversiška arba kas nėra taip savaime suprantama, tada ir komentarų gerokai mažiau. Noras diskutuoti apie sunkesnius dalykus yra žymiai mažesnis – tai labiausiai ir neramina G. Nausėdą.
Pasak ekonomisto, net jeigu daug kas iš mūsų juoksis, nereikia vengti išsakyti savo nuomonę, nes tiktai taip mes pamažu tampame piliečiais. Reikia diskutuoti netgi apie paprastus, žemiškus dalykus. Lietuvių istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius ir disputo moderatorius Egidijus Aleksandravičius pritaria G. Nausėdos žodžiams: „Nieko nedaryti tai yra visiškas pralaimėjimas.“
Visuomeninės organizacijos skatina pilietiškumą
Visuomenininkas Tadas Langaitis tiki, kad pilietinės iniciatyvos, visuomeninės organizacijos, projektai prisidėjo prie lyderystės kūrimo, prie pilietiškumo sklaidos, jaunų žmonių įgalinimo veikti. „Tarkime, akcija „Darom“, kurios pagrindinė idėja visgi ne surinkti šiukšles, o telktis į bendruomenes per paprastą, visiems suprantamą veiksmą. Arba „Baltosios pirštinės“, kurios turėjo įtakos rinkimų skaidrėjimui – piliečiai parodė savo galią. Visa tai prisidėjo prie pilietinės galios įtvirtinimo Lietuvoje“, – džiaugiasi visuomenininkas.
Odeta Bartašiūtė, Akademinio politologų klubo (APK) pirmininkė savanorystę įvardijo kaip vieną iš pilietiškumo raiškos formų, kadangi savanoryste mes padedame kitiems. „Tokia pilietiškumo raiškos forma parodo, kad vienoje visuomenėje, valstybėje gyvenantis žmogus geba ir nori rūpintis šalia esančiais“, – teigia APK pirmininkė. „Savanorystės dėka mes galime veikti čia ir dabar, o ne laukti geresnių laikų ir kitų sukurtų iniciatyvų“, – O. Bartašiūtė skatina įsitraukti į savanorišką veiklą ir tapti dalimi pilietinės visuomenės.
Rūta Reifonaitė, Tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania pirmininkė mano, kad vienas iš tikrų pilietiškumo pamokų pavyzdžių – nevyriausybinis jaunimo organizacijų sektorius, kuris įdeda didelį indėlį į pilietiškumą. Iš knygų įgauname teorinių žinių, šiokį tokį pradinį suvokimą apie pilietiškumą, tačiau, pasak Rūtos, svarbu suvokti, kad tikroji pilietiškumo mokykla yra realios situacijos, kurios mus įtraukia ir suteikia kur kas reikšmingesnes pamokas.
Galia piliečio savimonėje
Filosofas Mindaugas Kubilius mano, kad savęs apsprendimo aktas yra pamatinė žmogaus galia. „Kiekvienas iš mūsų turime tapti galingu žmogumi – prisiimti atsakomybę už save ir būti savo būties kūrėju čia ir dabar“, – M. Kubilius priduria, kad dažnam kyla klausimas, kas aš esu ir ką aš galiu pakeisti, tačiau jeigu esu čia gyvenantis lietuvis, vadinasi, aš galiu apsispręsti dėl savo individualybės, siekti bendrojo gėrio bendruomenei. Reikia nebijoti drįsti suvokti ir atsakyti sau, koks aš esu pilietis: „Tapatybė – tai laisvė būti. Drąsinu būti savimi ir daryti sprendimus.“
Apibendrindamas disputo dalyvių tezes Lietuvos politologas, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis pastebėjo, kad visi dalyviai kalbėjo apie pilitietiškumo būties sunkumą: „Tačiau, kada tai nėra paprasta, tai nėra lengva“. E. Aleksandravičius renginį „Misija – Lietuva užbaigė pozityviais žodžiais: „Suprantu, kad tokia misija yra utopija, bet aš ja tikiu. Aš ir Jums linkiu tikėti stebuklais, kurie yra kiekvieno žmogaus viduje. Laisvė yra nelengva, o stebuklais tikėti reikia.“
Žingsnis po žingsnio ir pasieksime utopinių siekių. Bendros diskusijos vardan savo valstybės gerovės yra didelis žingsnis tikslo link. Ačiū Jums, kad rūpinatės savo valstybe – Lietuva.
Parengė Sigita Guogaitė