Neįvertintas Danijos veiksnys Europos dujų kare dėl „Nord Stream 2“


Arnas Kniukšta

Lietuvoje netylant kalboms dėl Astravo atominės elektrinės (AE), dažnai kitos, globalesnės energetikos problemos, praranda susidomėjimą šalies medijose. Viena iš Europos energetinio saugumo grėsmių, nesusilaukianti pakankamai dėmesio, yra „Nord Stream 2“ projektas, kuris taip pat yra bene pats kontraversiškiausias energetikos projektas Europoje. Vykstant debatams Europos Sąjungos (ES) viduje dažnai minimi Lenkijos, Vokietijos vardai, tačiau viena itin svarbi sudedamoji projekto dalis – Danija – dažnai tiek pačių Europos politikų, tiek daugelio Lietuvos bei pasaulio energetikos ekspertų paliekama nuošalyje. Tačiau šios šalies indėlis siekiant sustabdyti projektą, keliantį energetinio saugumo dilemą Baltijos jūros regionui, nuvertinamas be reikalo. Nors antrojo „Nord Stream“ dujotiekio plėtra remiasi pirmtako sėkme, Danijos atsakas yra visiškai priešingas, kas ir verčia analizuoti situaciją.

Dar pirmojo „Nord Stream“ projekto įgyvendinimo metu šalis įsipareigojo tiesiogiai gauti Nord Stream dujas. 2006 metais buvo pasirašyta sutartis tarp „Gazprom“ bei Danijos energetikos kompanijos „DONG Energy“. Sutartyje numatyta, kad Danija kiekvienais metais pirks 1 milijardą kubinių metrų gamtinių dujų iš „Nord Stream“. Šis tiekimas bus užtikrinamas „Ellund“ dujotiekiu, jungiančiu šalį su Vokietija. 2009 m. spalio 2 d. nauja sutartimi tiekimo srautai padvigubinti iki 2 milijardu kubinių metrų per metus. Verta paminėti, jog „DONG Energy“ kompanijos 50,1 proc. akcijų priklauso Danijos Vyriausybei. Taigi, kaip suponuoja esamos sutartys, Danija tiesiogiai dalyvaujančia „Nord Stream“ projektų dalimi tapo jau 2006 m. Pagal „Nord Stream“ projekto vizualizaciją, dujotiekiai eina per šios šalies ekonominę zoną. Tai reiškia, jog norint tiesti dujotiekį buvo reikalingas šalies sutikimas, kuris nebuvo duotas iki pat 2009 m. spalio 22 d., kai Danija suteikė leidimą naudoti savo teritorinius vandenis dujotiekio statyboms. Tai įvyko nepraėjus nė mėnesiui po antrosios „DONG Energy“ ir „Gazprom“ sutarties. Tai galėjo būti paspirtimi pateikti oficialią šalies poziciją, kuri de facto egzistavo jau nuo 2006 m. Danija, priešingai nei daugelis Rytų Europos valstybių, tuo metu neįžvelgė projekto implikacijų saugumui.

Galima daryti prielaidą, kad leisdama tiesti dujotiekius šalia Bornholmo salos krantų, Danija gavo ir didelių nuolaidų, o tai buvo naudinga ir pačiam „Gazprom“, kuris siekė išvengti tuomečių derybų su Lenkija, kurios laisvoji ekonominė zona yra ginčytinoje teritorijoje, besiribojančioje su ta pačia Bornholmo sala. Žinant aršią Lenkijos poziciją prieš „Nord Stream“, Danija tapo lemiančiu veiksniu pirmojo „Nord Stream“ sėkmei, tuo pačiu leidžiant Danijai taupyti savus gamtinių dujų išteklius Šiaurės jūroje bei gauti ekonominę naudą.

Pasikeitusi geopolitinė padėtis Europoje daugelį šalių verčia atidžiau vertinti saugumo situaciją ir Danija nėra išimtis. Nors Borholmo saloje esantis Rønne uostas mato „Nord Stream 2“ kaip galimybę pasipelnyti, šalies pozicija šį kartą formuojama tinkamai įvertinus geopolitines grėsmes. Danija nustumia ekonominius interesus, iškelia saugumo klausimą ir pereina į oponuojančių šalių pusę. Kaip pagrindinį savo ginklą pasitelkia tą pačią Bornholmo salą, kurią galima pavadinti strateginiu „Nord Stream 2“ objektu, potencialiai lemsiančiu ir tolimesnę projekto ateitį.

Kaip ir buvo minėta anksčiau, „Nord Stream 2“ dujotiekio kelias planuojamas identiškai pirmajam projektui. Siekiama gauti Danijos leidimą naudoti Bornholmo pakrantės vandenis. Danai sujudo, kai 2015 m. gavo grasinimų iš Rusijos. Danija šiuo metu siekia pakeisti įstatyminę bazę taip, kad veiksmai šalies teritoriniuose vandenyse (taip pat ir Bornholme) būtų derinami ne tik aplinkosauginėje dimensijoje, bet taip pat būtų atsižvelgiama į užsienio bei saugumo politikos argumentus. Įstatymų pataisos sėkmingai skinasi kelią Danijos parlamente, kur sulaukia tiek valdančiosios daugumos, tiek opozicijos palaikymo. Todėl kyla mažai abejonių, kad Danija, bent jau įstatymų leidybos procese, pasieks pergalę. Pasak Danijos politikų, tokiu atveju šalis turėtų instrumentų užkirsti „Nord Stream“ plėtrą per šalies teritorinius vandenis. Taigi, Danija kardinaliai pakeitė savo stovėseną projekto atžvilgiu.

Kyla kita dilema – ar naujieji įstatymai bus suderinami su tarptautiniais teisės aktais. Europoje taip pat pasigirsta balsų, jog net ir turėdama palankius nacionalinius įstatymus, Danija nebus pakankamai stipri viena sustabdyti projektą. Panašių balsų pasigirsta ir iš pačios Danijos, kuri bent jau šiuo metu nesiryžta iš karto blokuoti naujojo dujotiekio. Šalis vertina „Nord Stream 2“ kaip esminį, turintį potencialių pasekmių visam ES energetiniam saugumui, todėl yra viliamasi sulaukti aktyvesnio ES indėlio sprendžiant problemą.

Ir tai yra visiškai suprantama, kadangi Danija sulaukia didelio išorės jėgų spaudimo, pavyzdžiui, iš Vokietijos, kuri yra pagrindinė Danijos prekybos partnerė, bei Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) – vienos iš pagrindinių NATO sąjungininkių. Danijos ryžtas uždrausti projektą būtų itin naudingas JAV, kuri atgimsta kaip energijos išteklių eksportuotoja ir jau žvalgosi į Europos rinką, kaip patikima suskystintų gamtinių dujų tiekėja. Todėl nenuostabu, kad šalia JAV paramos Danija susilauks ir Rytų Europos valstybių palaikymo, kurioms energijos išteklių diversifikavimas yra gyvybiškai svarbus. Tokiu atveju kiltų konfrontacija ne tik su Vokietija, bet ir su Nyderlandais, Austrija, Prancūzija, kadangi šių šalių energetikos kompanijos taip pat dalyvauja „Nord Stream 2“ projekte.

Nors medijose atvirai ir nėra kalbama apie ypatingą Danijos reikšmę projekto ateičiai, tačiau buvo galima pastebėti Europos politikų aktyvesnius veiksmus, kai nepraėjus nė mėnesiui po Danijos parlamento balsavimų už naujųjų įstatymų ateitį, pasirodė naujienos, jog Europos Komisija 2017 m. Lapkričio 8 d. paskelbė teisės aktų pataisas, kuriomis bus akyliau kontroliuojami energetikos projektai „įeinantys“ į ES teritoriją, taip įnešant daugiau skaidrumo. Šiais veiksmais bus laimima laiko, tačiau jais ir toliau nebus įmanoma sustabdyti pačio projekto. Taigi, galima daryti išvadą, kad ES išlieka pakankamai pasyvi, kai Danija imasi esminių pokyčių.

Kaip į tolimesnę aktyvią Danijos politiką, nukreiptą prieš „Nord Stream 2“, reaguotų Rusija, išlieka atviras klausimas, tačiau nerimo ženklai iš Rusijos pusės dėl Danijos veiksmų jau yra pastebimi viešojoje erdvėje. Rusija potencialiai galėtų keisti dujotiekio kelią per šiaurinius virš Bornholmo salos esančius vandenis, bet šioje vietoje susidurtų su aplinkosauginiais ribojimais, kadangi teritorija pilna cheminių atliekų bei joje veikia aktyvus laivininkystės kelias (ang. Shipping road). Tai apsunkintų dujotiekio statybas. Todėl Rusija imasi lobistinių veiksmų – siekiant nuraminti danus, bandoma įtikinti šalies aukščiausią valdžią, jog danų veiksmai yra pasmerkti žlugti ir reikia sėsti prie derybų stalo.

Todėl viena išlieka aišku, kad Danijos vaidmuo, nepaisant šalies ambicijų sustabdyti projektą ir jų  realistiškumo, yra pernelyg nuvertinamas. ES turėtų skirti daugiau dėmesio šiai Skandinavijos valstybei ir imtis aktyvesnių veiksmų, kurių taip laukia danai. Karas dėl rusiškų dujų, panašu, jog artimiausioje ateityje dar nesibaigs, tačiau pirmieji aktyvesni veiksmai, siekiant sustabdyti Rusijos bei Vokietijos ambicijas, jau yra matomi. Išlieka klausimas, kokia aktyvi Danija bus ateityje, matydama tolimesnę ES indėlio stoką, ir ar bus ryžtasi veiksmams iš tiesų sustabdyti „Nord Stream 2“.


Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *